Tai Či šiandien

  Taiči šiandien

HUANG-SHEN-SHYAN-02Taiči išvertus iš kinų kalbos, reiškia "didžiąją ribą" arba "žmogaus galimybių ribą". Šis pavadinimas vis dažniau girdimas tarp gausybės kovos menų, aktyvių laisvalaikio praleidimo, sveikatos stiprinimo būdų, dvasinių ieškojimų kelių. Kuo jis įdomus mums – vakariečiams?

Vieni šaltiniai taiči istoriją kildina iš Tang dinastijos laikų (VII-X a.), kiti teigia, kad Zhen Wandingas  (XVI a.) jo pagrindus perėmė iš Ming Dinastijos laikais (XIV a.) gyvenusio Wang Congue. Taiči, kaip kovos meną, praktikuodami vienuoliai lavino kovinius įgūdžius, o kartu rėmėsi daosizmo dvasiniais pasiekimais, etikos ir sveikos gyvensenos principais. Šio meno paslaptis mokytojai perduodavo tik artimiems mokiniams, o pagrindinius principus užrašė senuosiuose raštuose. Dabar taiči priskiriama vidinėms ušu mokykloms, čia vadovaujamasi dvasia, vidine galia, o ne grubia fizine jėga.

Šiais laikais daugelis bent jau per televiziją esame matę kaip kinai nuo mažo iki seno parkuose mankštinasi atlikdami lėtus, grakščius judesius. Šiems iš pažiūros nesunkiems pratimas atlikti teisingai, pradžioje būtinas patyrusio meistro vadovavimas. Žinoma, jei užsiimančio tikslas nėra tik lengva fizinė mankštelė. Taiči galimybės kur kas didesnės. Atskiri judesiai jungiami į grandinėlę (vadinama forma) ir siekiama ją pakartoti ne tik tikslia seka, bet ir kiekvieną judesį atlikti teisingai, taikant senuosiuose raštuose aprašytus principus. Taiči dar vadinamas judesio meditacija nes čia reikalinga nuolatinė koncentracija į tai kas daroma kiekvienu momentu. Čia taip pat naudojami ir mums neįprasti ginklai – vėduoklė, platus ir siauras kardas, trumpa ir ilga lazda, ietis ir kiti. Tačiau šiais laikais, vis labiau tobulėjant ginklams, taiči praranda savo svarbą kaip pergalės siekimo būdas ir vis labiau iškyla jo estetiniai, gydomieji, psichologiniai ir dvasiniai aspektai. Šių savybių dėka taiči populiarumas peržengė Kinijos sienas ir pradėjo plisti Vakaruose.

Pagrindinis taiči tikslas – išmokti save valdyti ir fiziniu, ir dvasiniu lygiu. Taiči – tai pusiausvyra. Daugeliui matytas in ir jan juodai baltas simbolis, perteikiantis visatos dualumą, dao filosofijoje naudojamas taiči pažymėti.

Stiliai

Kadangi taiči atlikimo principai neprieštarauja galimoms pratimų variacijoms, jis visais laikais kito ir tobulėjo. Taip susiformavo daugybė stilių, kurių pagrindiniai yra keturi:

Zhen stilius. Tai seniausias taiči stilių.

Yang stilius.

Wu stilius

Sun stilius.

Jei taiči praktikuojamas sveikatos pagerinimui, tinkami visi stiliai. Svarbiausia yra rasti gerą mokytoją, kuris mokytų šio meno pagal mokyklą, išlaikiusią tradicines šaknis ir nenukryptų nuo pagrindinių principų.

Kinijai tapus komunistine šalimi, senieji dvasią tobulinantys stiliai buvo uždrausti. Tik nedaugelis mokytojų taiči mokė slapta, kiti buvo priversti palikti tėvynę. Po kurio laiko, naujoji valdžia ėmėsi gaivinti savo paveldą ir buvo sukurtas dar vienas stilius, kuris šiuo metu yra plačiai paplitęs.

Pekino stilius. Tai supaprastinta pratybų sistema. Meditatyvus, dvasinis taiči aspektas ir jo daosistinės šaknys dabartinės Kinijos leidiniuose beveik nenagrinėjami.

Praktikuojant bet kurį taiči stilių, perprasti jo esmę ir lavinti jautrumą labai padeda pratimai porose („stumiančios rankos“).

Poveikis žmogui

Pagal kiekvieno praktikuojančiojo poreikius ir norą praeinamos tokios pakopos:

Formos (arba jėgos) pakopa

Technikos pakopa

Energijos pakopa

Dvasios pakopa

Poveikis žmogui priklauso nuo kiekvieno užsiimančio požiūrio ir jo noro taikyti šį metodą. Formos mokymasis ir kartojimas lavina atmintį, gerina koordinaciją. Išmokus pagrindinių judesių ir gilinantis toliau, mokomasi atlikti juos naudojant kuo mažiau fizinių jėgų, kuo švelniau, „paleidžiant“, stebint ir siekiant tuštumos ir pilnumo pojūčio. Tokia in-jan kaita kūne leidžia pajusti či tekėjimą. Šios energijos pilna visur aplink mus – ore, žemėje ir mūsų kūnuose, o praktikų metu mokomasi dirbti su šia energija – ją sutelkti ir nukreipti. Toliau lavinantis, jėgos nenaudojimo principo svarba tampa akivaizdesnė: juo daugiau fizinės jėgos „paleidžiama“, juo aiškiau galima pajusti či tėkmę, vadinasi galima ją sąmoningiau stiprinti ir vystyti. Či tekėjimas kūnu sukelia ne tik malonius pojūčius, bet ir aprūpina organizmą energija, harmonizuojama jo veiklą, traukiasi net įsisenėjusios ligos. Geriausia jei šiam procesui vadovauja patyręs mokytojas, kad judesių kartojimas be atpalaidavimo ir vizualizacijos neliktų tik lengva mankštele, teikiančia minimalia naudą.

Taiči praktikos padeda:

išlaikyti kūno lankstumą, taisyti laikyseną

pagerinti atmintį, koncentraciją ir padidinti darbingumą

stiprinti imuninę ir nervų sistemas, įveikti stresą

gerinti kraujotaką

sutvirtinti sąnarius

vystyti vidinę energiją, suteikia žvalumo.

Jei taiči praktikuojama savigynos tikslais, kovojant naudojami labai dideli kiekiai energijos, kurią meistras gali „pagauti“ ir „išmesti“, todėl ji labai veiksminga kovoje. Tačiau norint šią sistemą taikyti realiose kovose, reikalinga didelė praktika, kad susiformuotų įgūdžiai, kuriuos, prireikus, galima būtų panaudoti automatiškai. Lietuvoje taiči labiausiai paplitusi kaip sveikatos gerinimo sistema.

Atsipalaidavimas

Vienas pagrindinių taiči principų – atsipalaidavimas. Kad gyvybinė energija galėtų laisvai tekėti kūnu, jis turi būti atpalaiduotas. Atsipalaiduoti nejudant lyg ir nesunku, tačiau vos tik sujudėję, sukeliame įtampas. Nėra lengva perprasti kaip judėti maksimaliai atpalaiduojant raumenis, nes įprastai judame juos įtempdami. Pradžioje pavyksta aptikti ir paleisti tik akivaizdžiai matomas įtampas, nuleisti pečius. Toliau gilinantis, vis labiau pastebimos net mažiausios įtampos kūne ir išmokstama jas paleisti, atverti sąnarius, pajusti energijos tekėjimą.

Atsipalaiduoti – tai nereiškia sudribti, visos kūno dalys visuomet turi būti „gyvos“. Atpalaidavus raumenis, visas kūnas susijungia. Tuomet galima pajusti kūną kaip vieninga visumą (pvz. padidinus spaudimą po viena pėda, kyla priešinga ranka, atpalaidavus vieną dubens sąnarį, kūnas pradeda suktis ir t.t.).Toks savęs stebėjimas naudingas ne tik kūno, bet ir psichinei sveikatai palaikyti. Kad galėtume atpalaiduoti kūną, turime pirmiausia nuraminti savo mintis. Taip išmokstama savireguliacijos, įveikiami stresai, nerimas, pasiekiama ramybė. O kokia žmogaus būsena, tokie bus ir jo gyvenimo įvykiai.

Tiesi laikysena

Centrinės žmogaus ašis – jo stuburas. Užsiimant taiči, reikia stengtis visuomet išlaikyti tiesią nugarą, kad či galėtų tekėti pagrindiniu energetiniu kanalu. Natūraliai žmogaus stuburas yra išlenktas. Jam ištiesinti, reikia „pariesti“ uodegikaulį. Tai pasiekiama šiek tiek sulenkiant kelius. Tuo pat metus reikia stebėti, kad nesusidarytų įtampa klubuose, o kelius sulenkti tik tiek, kas jie nebūtų perdaug apkraunami ir traumuojami.

Lėti, nuoseklūs judesiai

Lėto judėjimo („paleisti“, „nuleisti či“, „sekti“, „atsitraukti“, „atverti ir užverti“) principas – daosistinės mąstysenos atitikmuo. Judėti reikia atsipalaidavus, natūraliai, lengvai ir gyvai. Klasikiniuose raštuose taiči judėjimas lyginamas su šilko siūlo traukimu iš kokono: „Jei trauksi per greitai, jis nutruks, jei per lėtai – gija neatsiskirs nuo kokono“.

Šaknys pėdose

Labai svarbu, kad pėdos būtų atpalaiduotos ir svoris jose paskirstytas vienodai. Tuomet išlaikoma pusiausvyra, o kūnas per aktyviuosius taškus susijungia su žemės energija. Nuo pėdų padėties priklauso kelių, klubų ir viso kūno padėtis, taisyklingas jų judėjimas.

Kvėpavimas

Taiči pratybų metu kvėpavimo nebūtina derinti su judesiais, todėl kartais klaidingai manoma, kad kvėpavimui apskritai neteikiama reikšmės. Tačiau tai viena svarbiausių či cirkuliacijos apraiškų, todėl visi principai čia sudaryti taip, kad būtų kuo lengviau kvėpuoti. Taiči praktikavimas pagilina kvėpavimą, žmogus pamažu pradeda kvėpuoti natūraliai, pilvu. Tai padeda kaupti energiją apatiniame energetiniame centre (dan tian), sustiprėja energijos srautas energetiniuose kanaluose, gerėja sveikata.

Pasaulėžiūros praplėtimas

Praktinis principų „paleisti“, „neveikti“, „sekti“ taikymas praktikuojant taiči, nurodo būdus jų dvasiniam įgyvendinimui.

„Paleisti“ – reiškia atsipalaiduoti ir atrasti ramybę kasdieniniame gyvenime. Tai padeda išsaugoti jėgas ir nukreipti jas tam kas mums iš tiesų svarbu. Tai reiškia vadovautis ne tiek proto idėjomis ir vaizdinais, kiek būtimi.

„Neveikti“ – daosistinis terminas „veikti neveikiant“ tai sąmoninga meditatyvi veikla, kai pritapdami prie išorinių dalykų liekame nuo jų nepriklausomi.

„Sekti“ – svarbi pratybų su partneriu taisyklė. Ji reiškia, kad turime būti tolerantiški kito žmogaus atžvilgiu. „Atsitraukti ir sekti kitu“ nereiškia atsižadėti savęs. Čia tikslas yra toks asmenybės tobulėjimas, kai žemesnįjį „aš“ (ego), pakeičia aukštesnysis. „Išminčius atsitraukia, bet jo vidinė savastis vis tiek pajuda pirmyn“ („Dao de jin“)

Taiči užsiimti pravartu kiekvienam, tačiau, priklausomai nuo asmenybės, kiekviename amžiaus tarpsnyje yra natūralūs skirtingi poreikiai. Jaunystėje paprastai daugiau dėmesio skiriam išoriniams reiškiniams, savęs įtvirtinimui pasaulyje, aktyviam dalyvavimui gyvenimo reiškiniuose. Dažniausiai tik vėliau žmogus pradeda domėtis vidiniais procesais ir stebėti kaip vidus atsispindi išorėje, skirti dėmesį dvasinėms paieškoms, vadovautis vidine galia, o ne fizine jėga. Vienas egzotiškiausių principų vakarietiškajam mentalitetui – „silpnas įveikia stiprų, lėtas – greitą“. Tai perprasti ir to pasiekti – vienas įdomiausių šios praktikos privalumų.

Šaltinis: Toyo ir Petra Kobayashi, Taiči. Susilieti su dao